Jau aštuonerius metus Lionė Petrušienė – nuolatinė globotoja. Per šį laiką jos šeimoje užaugo trys globotiniai, dabar jau tapę suaugusiais žmonėmis. Šiuo metu jų namuose gyvena dar trys vaikai – kiekvienas su savo istorija, bet visiems svarbiausia tai, kad čia jie rado namus, šilumą ir priėmimą.
„Globos kelias nelengvas, bet jame daug šilumos, tikėjimo ir džiaugsmo,“ – sako Lionė. Šiame kelyje ji jau nuo 2017-ųjų, kai baigusi globėjų ir įtėvių mokymus priėmė pirmąją globotinę. „Ir nuo tada šis kelias nesibaigia“, – šypsosi moteris.
Globa – tai visos šeimos sprendimas
Lionė pabrėžia – globoti vaiką niekada nėra vieno žmogaus sprendimas. „Nuo pat pradžių mane palaikė vyras, padėjo ir mano mama, kuri, deja, jau iškeliavusi. Dabar į šį kelią įsitraukę ir mūsų vaikai – dukrai tuoj 17 metų, sūnums – 24 ir 27. Net buvę globotiniai, jei reikia, visuomet ištiesia ranką. Tai – didžiausias įrodymas, kad visa tai turi prasmę.“
Atviri namai – natūralus kelias į globą
Globos sprendimas Lionės šeimoje brendo organiškai – tai nebuvo staigus posūkis. „Mūsų namai visada buvo atviri: tiek mūsų, tiek vaikų draugams. Vaikai mūsų niekada negąsdino. Esu labai dėkinga vyrui, kad palaikė mano sprendimą. Vėliau ir mūsų vaikai natūraliai priėmė naujus šeimos narius“, – pasakoja ji.
Be iliuzijų, bet su tikėjimu
Lionė į globą žiūri realistiškai – be rožinių akinių. „Kai pradėjau domėtis, skaičiau viešas istorijas – jos man pasirodė per daug saldžios. O realybėje visko būna. Bet kai vaikas gyvena tavo namuose, kai jį kas nors barasi mokykloje – tu atsistoji už jį. Jis – tavo. Tai ne teorija. Tai gyvenimas.“
Sėkmės receptas – žmonės šalia
Paklausta, kas padeda išlikti šiame kelyje, Lionė vardija: šeima, bendruomenė, profesionalai. „Nėra stebuklingo recepto. Labai padeda socialinių paslaugų centras, nuostabios koordinatorės, žmogiška direktorė. Kai viskas veikia išvien – atsiranda rezultatas.“
Šiuo metu Petrušienės šeimoje auga trys vaikai: nuo pusės metų globojama dabar jau pirmokė mergaitė bei brolis su sese – 10 ir 11 metų. Visi skirtingi, bet visiems reikia to paties – saugumo, supratimo ir artumo. „Labiausiai padeda aiškios taisyklės ir nuoširdus ryšys. Ir, tiesą pasakius, aš tikiu, kad Dievas man siunčia tik gerus vaikus. Kiekvienas jų – ypatingas.“
Buvę globotiniai – jau savarankiški
Per aštuonerius metus trys globotiniai jau tapo pilnamečiais. Vyriausiajai – 22-eji, vienas 19-metis dar gyvena kartu, kitas jau kuria savarankišką gyvenimą.
„Vaikai nėra blogi – jie tiesiog kartais pyksta. Jie įskaudinti, nusivylę, dažnai ateina niekuo nebetikėdami. Bet kai jie pradeda šypsotis, tikėti, kalbėti – tai yra dovana. Tai reiškia, kad jie pamažu atsigauna, atsiveria.“
„Mama“ – žodis, kurio neprašė, bet kuris atėjo natūraliai
Kai kurie vaikai Lionę ir jos vyrą vadina teta bei dėde, tačiau mažiausioji – tiesiog mama ir tėtis. „Bandžiau siūlyti vadinti vardu, bet viskas išėjo savaime. Tai šilta. Tikra. Niekada to nereikalavome – tiesiog taip nutiko.“
Gyvenimo lobynas – vaikų laiškai ir šypsenos
Vienas gražiausių aspektų – kasdieniai, mažyčiai, bet brangūs dalykai. „Gavau atvirukų per Mamos ir Tėčio dienas, rankų darbo dovanėlių, piešinių. Saugau visus jų laiškus, raštelius – turiu mažą, bet labai vertingą lobyną.“
„Globoti – tai suteikti šansą ne tik vaikui, bet ir sau“
Ilgalaikė globa, pasak Lionės, vaikui suteikia galimybę pasijusti saugiam. „Kai jis jaučiasi saugus – jis pradeda gyti.“ Ar tai lengvas kelias? „Tikrai ne visada. Būna sunkių dienų. Bet kai šalia yra šeima, koordinatorės, psichologai – viskas įmanoma. Svarbiausia – nebijoti vaikų ir tikėti, kad kiekvienas iš jų nori būti mylimas.“
