Varėnos viešojoje bibliotekoje visus metus vykęs projektas Skaitymo skatinimo renginių ciklas „Visa Varėna skaito“ pasiekė savo kulminaciją – pokalbiui apie literatūrą ir ne tik atvyko rašytoja, redaktorė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Danutė Kalinauskaitė. Tai buvo paskutinis Lietuvos kultūros tarybos ir Varėnos rajono savivaldybės administracijos finansuojamo projekto renginys, tačiau nuotaika nebuvo atsisveikinanti – veikiau priminė simbolinį labai prasmingo literatūrinio sezono užbaigimą bibliotekoje.
Jau pirmosiomis vakaro minutėmis tapo aišku, kad susitikimas nebus formalus. Danutė Kalinauskaitė kalbėjo taip, lyg klausytojai būtų seni jos pažįstami – ramiai, tiksliai, be jokių nereikalingų gestų, tačiau su vidiniu ritmu, kurį iškart atpažįsta jos kūrybos skaitytojai. Iš šio ritmo gimsta jos savita literatūrinė pasaulėjauta, kuriai, rodos, nereikia nei reklamos, nei jokio kito papildomo triukšmo. Paklausta apie kūrybos pradžią, rašytoja prisiminė Kauną – miestą, kuriame gimė, augo ir kuriame ilgą laiką jautėsi jaukiai, tačiau ją erzino Kauno sumaterialėjimas, o štai Vilnius traukė kaip miestas, kuriame telkėsi rašytojai, menininkai, žmonės, gyvenantys „kitokiame“, jautresniame dažnyje. Didžiulę įtaką jos keliui turėjo ir Vilniuje gyvenęs vyresnis brolis – poetas Jonas Kalinauskas. Jis ne tik tikėjo jos talentu, bet ir nurodė jai skaitymo kryptis, mokė literatūrinės klausos, o svarbiausia – kalbėjosi su ja kaip su lygiaverte. „Į mane įsismelkė jo svajonės, jo gyva poetiška dvasia“, – sakė rašytoja. Šis ryšys, pasak jos, buvo tarsi pirmoji kūrybinė mokykla, tad atvykusi į Vilniaus universitetą studijuoti ji jau atsinešė ir tam tikrą žinių bagažą ir literatūrinių patirčių.
Išleidus pirmąją knygą rašytojos gyvenime stojo ilga, daugiau nei dvidešimties metų rašymo pauzė. Šią tylą ji vadina laiku, kai gyvenimas buvo pakankamai geras, pakankamai aiškus ir rašyti nebuvo būtinybės. Ji tikino, kad literatūra dažnai gimsta iš trūkumo – iš to, ką prarandi, kas skauda, ko negali išsakyti. Tačiau viskas pasikeitė tada, kai šeimą užgriuvo ilgos ir alinamos tėvų ligos. Staiga gyvenimas susitraukė iki slaugos, nuovargio, budėjimo ir nerimo. „Jaučiau, kad jei nepradėsiu rašyti – padvėsiu“, – atvirai kalbėjo autorė. Tuomet tekstai ėmė rastis tarsi organiškai, iš būtinybės išsaugoti save. Ji pripažino, kad rašymas jai niekada nebuvo terapija, bet būtent tuo laikotarpiu tapo gyvybiškai svarbiu deguonimi.
Kalinauskaitė prisipažino neturinti jokių rašymo ritualų. Ji gali rašyti bet kur, dažnai tai daro gulėdama, kompiuterį pasidėjusi ant krūtinės. Būna mėnesių, kai visai nerašo – ir tai jos negąsdina. Autorės galvoje idėjos bręsta ilgai – ji vadina jas snaudžiančiais agentais, prabylančiais netikėtai ir tik tuomet, kai gyvenimas pasibeldžia tinkamu ritmu. Trumposios prozos meistrė, įsitikinusi, kad romaną parašyti lengviau nei novelę, nes novelė yra detalių ir niuansų menas. Kartais ant vienos vienintelės detalės laikosi visas kūrinio karkasas, todėl novelę ne tik rašyti, bet ir skaityti sudėtingiau – praleidus vieną sakinį galima prarasti visą prasmės giją. Novelė reikli ir autoriui, ir skaitytojui, o ją įvertina dažniausiai literatūros gurmanai – neatsitiktinai leidyklos romanus priima kur kas mieliau nei trumposios prozos rinkinius. Vis dėlto Kalinauskaitės romanas „Baltieji prieš juoduosius“ (2023) parodė, kad ir ilgosios formos kūrinys gali pareikalauti milžiniškos kantrybės: jį rašyti užtruko šešerius metus, per kuriuos autorė ne tik kūrė siužeto gaires, bet ir kruopščiai tyrinėjo archyvus, kalbėjosi su įvairių kartų žmonėmis, analizavo jų asmeninius albumus ir užrašus. Rinkdama medžiagą ji, kaip ir romano herojė, nuolat susidurdavo su atminties nepatikimumu – tie patys žmonės tą patį įvykį po kelių savaičių papasakodavo visiškai kitaip, nes žmogaus psichika linkusi išstumti nemalonius dalykus arba transformuoti prisiminimus. Šios patirtys įsiliejo į romano struktūrą, kur pasakojimas trūkinėja, kinta, o skaitytojas kartais jaučiasi lyg ieškotų prapuolusio giminės medžio. Ypač intymi yra mamos ir dukros linija – autobiografiškiausia visame kūrinyje.
Autorė teigė labai aktyviai sekanti šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Kaip pati teigia, ji yra „redaktorė visaėdė“, turinti stiprų skaitymo interesą, jai svarbu žinoti, kas vyksta literatūros lauke ir jausti to vyksmo pulsą. Ji vertina drąsą, eksperimentus, savitus balsus, tačiau pabrėžė, kad tikrasis rašytojas turi turėti atpažįstamą stilių. Pasak jos, reikia siekti tokios meistrystės, kad, pašalinus pavardę, skaitytojas atpažintų, kieno tai tekstas. Tą stilių Kalinauskaitė atpažįsta R. Rastausko, S. Parulskio, G. Radvilavičiūtės, V. Papievio, K. Navako, A. Cicėnaitės, D. Opolskaitės kūryboje.
Vakaro pabaigoje rašytoja pasidalijo mintimis ir apie dirbtinį intelektą. Ji neslėpė susirūpinimo dėl autorinių teisių ir stiliaus imitavimo. Vis dėlto pripažino, kad literatūra, kaip ir visa kultūra, kinta kartu su technologijomis. Žodis, jos manymu, vis labiau bus nustelbtas vaizdo, o literatūra atliks daugiau socialines ir edukacines funkcijas nei estetines.
Tradiciškai viešnia pasidalijo ir skaitymo rekomendacijomis: iš užsienio literatūros paminėjo Nobelio literatūros premijos laureato J. M. Coetzee romaną „Maiklo K. gyvenimas ir laikai“, kurią skaitant apima jausmas, kad tai, ką skaitai yra realus pasaulis, o tu pats esi tarsi išgalvotas, bei G. G. Márquezo romaną „Šimtas metų vienatvės“, kuris, pasak rašytojos, niekada nepasens ir visuomet bus skaitomas. Iš lietuvių autorių siūlo mylimo rašytojo S. Parulskio esė knygą „Nuogi drabužiai“, kurią apibūdino kaip lietuvių eseistikos aukso amžių.
Susitikimas baigėsi, tačiau rašytoja dar ilgai bendravo su atėjusiais, pasirašinėjo knygas, dalijosi smulkiomis, tačiau svarbiomis įžvalgomis, kalbėjo apie šio projekto prasmę ir vardijo rašytojus, poetus, kuriuos į biblioteką būtų galima pasikviesti kitąmet. Paskutinis projekto Skaitymo skatinimo renginių ciklas „Visa Varėna skaito“ renginys uždarė literatūrinį metų ciklą, tačiau paliko jausmą, kad skaitytojų bendruomenė mūsų krašte tik stiprėja. Danutė Kalinauskaitė tą vakarą priminė paprastą, bet svarbią tiesą – gera literatūra reikalauja lėto rašymo, o lėtasis rašymas – lėto skaitymo. Literatūra – tai ne triukšmas, o jautri tyla, kurioje žmogus pagaliau išgirsta save…
#LTKT #visavarenaskaito #RenginiaiBibliotekoje #AšSkaiTAU #knygospristatymas #varėnosbiblioteka #varėnosviešojibiblioteka #kalinauskaitė
Varėnos viešosios bibliotekos informacija
