Prasmingai Laisvės gynėjų diena šįvakar paminėta ir Sausio 13-osios gynėjai pagerbti Marcinkonių kaime. Minėjimas tradiciškai vyko prie kaimo koplytstulpio, kur buvo uždegtos atminimo žvakutės, o susirinkusius šildė kaitrus vienybės laužas. Minėjimas prasidėjo Lietuvos valstybės himnu. Buvo prisiminti ir varpelio skambesiu pagerbti 1991 m. sausio 13-ąją žuvę ar nuo patirtų sužalojimų vėliau mirę Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Stasys Mačiulskas, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus.
Minėjimo dalyviams už sutelktumą padėkojo Marcinkonių seniūnijos seniūnė Eglė Ikasalienė. Ji linkėjo visiems ryžto, susikaupimo ir to nepaprasto žinojimo, kad ,,aš būsiu čia, kai reikės“.
Visus vienijo kartu su Marcinkonių folkloro ansamblio dainininkais sudainuotos jautrios partizaniškos ir patriotinės dainos.
Marcinkonių kultūros centro direktorė Rimutė Avižinienė už žuvusius vardan Lietuvos laisvės pakvietė bendroms maldoms.
Vėliau visi sustojo bendrai nuotraukai. Buvo gera matyti minėjime dalyvavusias jaunas šeimas su mažais vaikais. Vyresnieji minėjimo dalyviai dalijosi prisiminimais, ką teko išgyventi tomis neramiomis ir dramatiškomis dienomis. Pasak jų, buvo didelė nežinomybė dėl Lietuvos saugumo, tačiau visus stiprino dideli vienybės, susitelkimo ir patriotiškumo jausmai. Juk Marcinkonys visais laikais buvo stipria patriotizmo ir lietuvybės dvasia garsus Lietuvos kaimas. Sausio -13-oji, kuri, nors ir pažymėta krauju, bet yra Laisvės iškovojimo diena, dar labiau sutvirtinusi mūsų pasiryžimą puoselėti ir turtinti Lietuvą, saugoti jos valstybingumą, kalbą, kultūrą, tradicijas ir papročius.
Minėjimo metu buvo kalbėta ir apie dabartį – neramią geopolitinę situaciją, Rusijos agresiją ir karą Ukrainoje, apie tai, kad okupantas visais laikais išlieka tas pats ir jis labai brutalus. Kad turime būti susitelkę, pasiryžę nuolat dirbti ir budėti Tėvynės laisvės sargyboje ir ginti ją, jeigu prireiktų.
Nors spigino šaltis, bet visus šildė laužo liepsna ir širdžių bendrystė.
Stiprų marcinkoniškių patriotiškumo jausmą liudija tas faktas, kad po minėjimo kai kurie jo dalyviai išskubėjo į tradicinį dvidešimt dviejų kilometrų naktinį žygį miškais iki legendinio partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vadavietės prie Skroblaus upelio.
