23-ejų Laurynas Solovjovas šiandien dirba Centrinėje projektų valdymo agentūroje (CPVA), kur rūpinasi švietimo projektais. Jis yra baigęs politikos mokslų bakalauro studijas, o šiuo metu siekia sociologijos magistro laipsnio. Tačiau kelias į šį gyvenimo etapą buvo nelengvas – kupinas iššūkių, baimių ir gyvenimą keičiančių sprendimų.
Laurynas kilęs iš Varėnos rajono. Vaikystėje namuose trūko stabilumo – šeimą slėgė priklausomybės, chaosas, o paauglystėje vaikinas jautėsi paliktas vienas.
„Lietuvos kaimuose tokių istorijų – daug. Ir mano – viena iš jų“, – atvirai sako Laurynas.
Paauglystėje jis pateko į socialinių tarnybų akiratį. Būdamas 16-os, tapo globotiniu – jo gyvenime atsirado globėja, kuri, anot Lauryno, pakeitė viską.
„Tuo metu buvo labai baisu. Turėjau neracionalių baimių – kad būsiu išvežtas į globos namus. Tačiau viskas pasisuko visai kitaip. Esu be galo dėkingas savo globėjai“, – pasakoja jaunuolis.
Globos sistema suteikė Laurynui ne tik saugią aplinką, bet ir realias galimybes kurti ateitį.
„Didžiausia vertė buvo ta, kad galėjau mokytis. Mano globėja gaudavo išmokas ir taupė jas mano sąskaitoje. Už dalį tų pinigų suremontavo mano kambarį. Vėliau gavau socialinę išmoką ir stipendiją – tai buvo labai svarbu. Net jei mokslas nemokamas, vis tiek reikia lėšų kompiuteriui, bendrabučiui, kasdienėms išlaidoms. Man pasisekė – valstybė mane išlaikė, todėl neturėjau dirbti ir galėjau susitelkti į mokslus“, – taigia Laurynas.
Dar studijuodamas Laurynas pradėjo dirbti privačioje įmonėje, kur pirmą kartą iš arti susipažino su politiniais procesais. Galiausiai pasirinko viešąjį sektorių – šiandien jis dirba CPVA švietimo projektų srityje.
„Jaučiu ne skolą, bet stiprų norą atsilyginti valstybei. Paramos mechanizmai man labai padėjo. Dabar pats prisidedu prie projektų, kurie padeda kitiems. Gal skambės keistai, bet jaučiu, kad valstybės investicija į mane – atsipirko”, – sako vaikinas.
Paklaustas, kaip pavyko ištrūkti iš aplinkos, kurioje daugelis lieka, Laurynas trumpai susimąsto.
„Nežinau. Net man pačiam mistika, kaip nepasekiau tuo keliu, kuriuo ėjo mano aplinka. Gal įtakos turėjo mokytojai. Gal tiesiog baimė. Supratau, kuo gali baigtis toks gyvenimas. Norėjau daugiau – stabilių pajamų, prasmingo darbo, ramybės“, – teigia jaunuolis.
Šiandien Laurynas kuria savo ateitį valstybės tarnyboje. Turi tikslų, planų, vizijų ir drąsiai sako – jau dabar mato, kaip stipriai skiriasi nuo savo tėvų.
„Man dar tik 23-eji, bet jaučiu, kad esu visiškai kitame kelyje. Aš turiu kryptį“, – tvirtina jis.
O kaip dėl ryšio su biologine mama? Laurynas sako, kad jis – minimalus.
Visa įkvepianti Lauryno istorija – videoreportaže.
