Vasario 7 dieną bus minimos iškilaus kunigo, misionieriaus, disidento, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto vieno iš įkūrėjų, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos bendradarbio Juozo Zdebskio 40-osios žūties metinės. Kunigo gyvenimas buvo tarsi nuolatinė malda – ne tik žodžiais, bet ir darbais. Juose atsispindėjo begalinė meilė Dievui ir Dzūkijos žmonėms.
Kunigas Juozas Zdebskis buvo žmogus, kurio tikėjimas neapsiribojo bažnyčios sienomis, o drąsa liudyti tiesą tapo kasdieniu pasirinkimu. Jo gyvenimas buvo nuolatinė tarnystė žmogui ir Dievui.
Juozas Zdebskis gimė 1929 m. gegužės 10 d. Naujienos kaime, Krosnos valsčiuje, Marijampolės apskrityje, ūkininkų šeimoje. 1948 m. baigęs Kalvarijos gimnaziją, įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Tėvai mėgino atkalbėti sūnų nuo šio žingsnio, nes sovietinė valdžia jau buvo paskelbusi negailestingą žygį prieš Bažnyčią, tačiau jo būsimi pavojai nebaugino.
1952 metų rugsėjo 21 dieną J. Zdebskis įšventintas į kunigus. Tarnavo artimui įvairiose parapijose. Nuoširdžiai rūpinosi jaunimo dvasiniu ugdymu. Nepaisydamas sovietinės valdžios draudimo, bažnyčioje vaikus ruošdavo Pirmajai Komunijai. Tai sovietinė valdžia įvertino kaip sunkų kriminalinį nusikaltimą. Už tai jis buvo ne kartą kalintas.
1966 metais J. Zdebskis paskirtas Kapčiamiesčio parapijos klebonu. Čia jis garsėjo uždaromis rekolekcijomis – tai anuomet buvo didelė naujiena. Jos malšino žmonių dvasinį alkį. 1969 m. valdžios iniciatyva laikinai atimtas kunigo pažymėjimas. Tuomet su kunigu Sigitu Tamkevičiumi įsidarbino melioratoriumi Prienuose. Nuo 1969 m. kaip misionierius aplankė Pavolgio vokiečius, Altajaus kraštą, Armėniją, Gruziją, Kazachstaną, taip pat lietuvius tremtinius ir politinius kalinius. Kelionėse surinkta informacija buvo spausdinama „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“, prie kurios leidimo jis ir pats aktyviai prisidėjo. 1978 m. kartu su kitais kunigais Alfonsu Svarinsku, Sigitu Tamkevičiumi, Jonu Kaunecku ir Vincu Vėlavičiumi įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, pasirašė daugumą jo dokumentų, adresuotų įvairioms tarptautinėms organizacijoms ir sovietų valdžios institucijoms.
KGB aktyviai persekiojo J. Zdebskį: archyvų duomenimis, jį sekė per 115 agentų. Dėl nepalaužiamo ir tiesaus būdo KGB dokumentuose kunigas buvo įvardijamas „Akiplėšos“ slapyvardžiu. Ne kartą bandyta jį sukompromituoti – dėl esą vairavimo išgėrus atimtas vairuotojo pažymėjimas, buvo nudegintas cheminėmis medžiagomis, kad būtų apkaltintas sergantis venerine liga. KGB metodai sukompromituoti kunigą buvo išties negailestingi ir žiaurūs. Tačiau kunigas nepalūžo, nors nesunku suprasti, kokius išgyvenimus jis turėjo patirti po tokių primestų neteisingų kaltinimų.
Ilgiausiai J. Zdebskis klebonavo Šlavantuose – nuo 1973 iki 1984 metų. Marija Gudeliauskaitė-Aguonienė, kilusi iš Stankūnų kaimo, savo prisiminimuose liudija apie kunigo gerumą, atsidavimą tarnystei, meilę žmonėms. M. Aguonienės teigimu, kunigas tris jos vaikus parengė Pirmajai Komunijai, o ją pačią – gyvenimui. Palaikė, kai buvo sunku, suteikė dvasinės stiprybės. Kunigas visą laiką su meile žvelgė į kiekvieną žmogų, net ir į tuos, kurie jo nemylėjo. Stengėsi parapijiečius atpratinti nuo alkoholio, vartojamo per šermenis ir laidotuves. Į bažnyčią jis pritraukė būrį jaunimo, kuris po šv. Mišių rinkdavosi pas jį į klebonijos namelį. Visi vaišindavosi, kalbėdavosi, daug keliaudavo kartu su kunigu. Jis, pasak M. Aguonienės, kaip švyturys, kaip kelrodė žvaigždė švietė visiems žmonėms, ir Dzūkijos žemėje įmynė gilią brydę…Ir ne tik Dzūkijos, bet ir visos Lietuvos. Šlavantų parapija jam buvo tapusi antraisiais namais.
Visgi 1986 metų pradžioje J. Zdebskis paskirtas Rudaminos klebonu. Juo buvo neilgai. Vasario 5 dieną Šalčininkų rajono kelyje Kalesninkai-Eišiškės įvyko avarija, kurios metu susidūrė automobilis „Žiguliai“ ir pienovežis. Avarijos metu žuvo lengvuoju automobiliu važiavęs kunigas J. Zdebskis. Manoma, kad jo žūtį surežisavo saugumiečiai. Jis palaidotas Rudaminos bažnyčios šventoriuje.
Nors nuo kunigo žūties prabėgo jau 40 metų, Juozas Zdebskis neužmirštas. Jis gyvas žmonių atmintyje. Jo gyvenimas ir pasiaukojimas liudija tiesą, kurios nepajėgia ištrinti laikas.
Kunigo atminimas saugomas ir Laisvės kovų muziejuje – kaip gyvas ženklas, kad laisvė buvo ir tebėra brangi, o jo auka prasminga ir šiandien. Muziejaus ekspozicijoje kunigui skirtas informacinis stendas. Lankytojai supažindinami su šiuo Dvasios Karžygiu.
Kunigo Tado Vallian bei parapijiečių pastangomis J. Zdebskio muziejus įsteigtas ir Šlavantuose, klebonijoje, kurioje gyveno kunigas. Prie šio muziejaus įrengimo prisidėjo ir Lazdijų krašto muziejininkai.
Jame eksponuojami kunigo liturginiai rūbai, rožiniai, akmenukai, kunigo darytos nuotraukos, fotoaparatas, kiti daiktai. Muziejų prižiūrinti parapijos atstovė Irena Savukynienė sako nepažinojusi kunigo, tačiau klebonijos patalpose, kuriose yra daug įdomių eksponatų, tvyro ypatinga aura, dvasinė šviesa – ją parapijiečiams skleidė J. Zdebskis, mokėjęs būti šalia tada, kai labiausiai reikėjo – guosti, drąsinti, suteikti viltį net sunkiausiomis akimirkomis. Kunigo gyvenimas buvo tarsi nuolatinė malda – ne tik žodžiais, bet ir darbais. Juose atsispindėjo begalinė meilė Dievui ir Dzūkijos žmonėms.
