Margionyse gyvenančią Onutę Drobelienę pažįsta daugelis. Režisierė, etnografė, pedagogė, tautodailininkė, etnokultūrinių renginių organizatorė – štai kokia turtinga jos veiklų kraitė! Onutė yra nepakartojama pasakotoja vesdama paskaitas, edukacijas, ekskursijas. Kiekvieną klausytoją sužavės jos su meile ir ypatinga pagarba tariami žodžiai Dzūkijos etnokultūros tradicijoms ir žmonėms. Ar ji spektaklį režisuotų, ar mokytų vaško žvakeles senuoju būdu ant lanko lieti, ar rodytų, kaip grybų rasalą virti ir kiaušinius vašku marginti, ar keliautų po pamėgtas Dzūkijos vieteles. Bet šį kartą miela Onutė pasidalins pasakojimu, kaip jos gyvenime atsirado fotografija.
Socialiniuose tinkluose publikuojamomis jos nuotraukomis, kuriose įamžinta unikali Dzūkija – medinė architektūra, etnografinis paveldas ir visų metų laikų gamta, žavisi daugelis. Meniškas fotografės žvilgsnis subtiliai užfiksuoja tai, ko dažnas nepastebi. Bene kiekviena nuotrauka – atvirukas, ar tai būtų besimeldžiantys senoliai, ar žydinčios pievų gėlelės, ar dailiai išraižytos senųjų pirkučių langinės, ar apsnigtos pušys.
Onutės nuotraukas žmonės atrado pandemijos metu. Kiekvienas įamžintas vaizdas glostė akį ir širdį, ypač tuo metu, kai nebuvo galima išeiti ir išvažiuoti patiems.
,,Fotografavimas man ne naujiena. Sibire tėveliui buvo padovanoję plačiaformatį fotoaparatą juodai baltoms nuotraukoms daryti. Mums jau grįžus į Lietuvą iš tremties, nutverdavau tėvelio fotoaparatą, labai jau mėgdavau nuspausti kokį kadrą. Kiekvienas nuspaudimas buvo nuotrauka, juostelėje buvo nedaug kadrų. Prisimenu, kaip su tėveliu ryškindavom nuotraukas. Paskui ilgą laiką fotoaparato neturėjau. Dirbdama etnografe Dzūkijos nacionaliniame parke, nusipirkau pirmą ,,muilinę“, pradėjau fiksuoti žmones, aplinką, kokius vaizdus mačiau bekeliaudama po kaimus. Paskui nusipirkau geresnį, kokybiškesnį fotoaparatą. Tiesiog fiksavau, ką pamatydavau gyvai. Rinkau eksponatus muziejui, aprašydavau, kur aš tą daiktą radau. Dirbdama Lietuvos saugomų teritorijų tarnyboje, fotografuodavau po visą Lietuvą, nuotraukas publikuodavau socialiniuose tinkluose.
Didysis mano keliavimas su nuotraukomis į internetines erdves atėjo prasidėjus pandemijai. Mus užpuolė ne koronos virusas, o tikra koronė. Kai buvo draudžiama eiti, keliauti ir susitikti, aš kaime gyvenau be jokių trikdžių. Fotografavau tą aplinką, kurioje gyvenu, kur vaikščiodavau. Tada į socialinius tinklus pradėjau dėti savo klajonių nuotraukas. Susigalvodavau atskiras temas, sugalvodavau pavadinimą, turinį, ir padarydavau tokį fotoreportažą iš penkiasdešimt ir daugiau nuotraukų. Žmonėms trūko bendravimo, emocijų, išėjimo į gamtą. Pradėjo sparčiai augti mano FB stebėtojų skaičius. Taip pati save įsidarbinau niūriausiu metu ir tai ilgainiui tapo vos ne kasdieniu mano ritualu kažką pamatyti ir užfiksuoti. Paskui baigėsi ta koronė ir aš kuriam laikui nustojau fotografuoti. Tada pasipylė žinutės: ,,Onute, kas atsitiko? Gal susirgai, gal Tau pagalbos reikia?“. Aš iš pradžių nelabai supratau, kodėl to klausia net ir mažai pažįstami žmonės. Tik paskui supratau, kad daug kam trūksta mano nuotraukų. Iš esmės aš tas nuotraukas ir dėjau žmonėms, kurie negalėjo tokiu sunkiu momentu keliauti ir grožėtis gamta. Aš negalvojau, kad iš tiesų yra daug žmonių, kurie įkalinti savo namuose – kažkas laikinai susirgęs, kažkam negalia, kažkas negali išeiti dėl senatvės. Ir kad jie žiūrėdami mano nuotraukas šitokiu būdu keliauja, mato savo vaikystės pirkutes, prisimena savo jaunystę, to faktoriaus nebuvau neužfiksavusi.
Tada pradėjau suprasti, kad negaliu nepaisyti tam tikrų bendravimo taisyklių. Pagalvojau, kad nebūsiu tokia išdidi ir toliau dalinsiuosi nuotraukomis. Su žmonėmis atsirado toks mielas ryšys per socialinius tinklus.
Nuotraukose savo gyvenimo neviešinu, tai yra mano klajonių akimirkos. Bet mano, kaip etnografės, tikslas papasakoti ir tam tikrus etnografinius Dzūkijos regiono dalykus, įamžinti atskiro kaimelio vaidus, užrašyti legendą, padavimus, ypatingai tarmę. Jei pavyksta užrašyti autentišką pasakojimą, taip pat pasidalinu. Tad socialinius tinklus aš pradėjau naudoti šiam tikslui.
Faktiškai einu kasdien, kiekvieną dieną vis kitur, bet ne kasdien fotografuoju. Einu keliais maršrutais – prie Bobos daržo, Bakanauskų ežerėlio, iki Citnaginės, į miškus už geležinkelio, kur praeityje dardėjo traukiniai iš Vilniaus į Druskininkus, Gardiną, Varšuvą, o dabar geležinkelio vėžės, deja, jau apaugę žolėmis. Margionių ir jo apylinkių gamta, žinoma, ir visos Dzūkijos, yra labai nuostabi, kiekvieną kartą pamatau vis kažką naujo. Labai džiaugiuosi, tiesiog širdį paglosto, kad žmonėms reikalingos mano nuotraukos“, – įdomiai pasakoja Onutė Drobelienė.
Atskiro fotografijų ciklo verta ir jos etnografinė sodyba, kurią ji kažkada nusipirko su senutėle pirkute ir krūmais užaugusiu kiemu. Dabar Onutės namelis spindi baltomis, dailiai išpieštomis langinėmis, sodybos gale auga šimtametės pušys, su jomis gražiai draugauja etnografės pasodinti krūmai, gėlynai ir subtilūs etnografiniai akcentai, kurie itin puošia sodybą, suteikia jai jaukumo.
Onutė savo archyve turi turbūt ne dešimtis, o šimtus tūkstančių gražiausių nuotraukų. O čia pasidalinsime tik keliomis dešimtimis ir jos visos labai gražios.
