Varėnos rajonas turi unikalų gamtinį turtą – Čepkelius. Didžiausiame Lietuvos pelkyne, apjuostame miškais apaugusiomis žemyninėmis smėlio kopomis, vyrauja pelkių įvairovė, jame gausu reliktinių ežerėlių, salų bei salelių – žemyninių kopų liekanų, o pietinėje dalyje jis atsiremia į Katros upę, už kurios – jau Baltarusijos teritorija. Laukinės gamtos platybėse gausu natūralių saugomų retų augalų ir gyvūnų bei paukščių buveinių. Čia gyvena gervės, tetervinai, kurtiniai, vilkai ir lūšys, plačialapės klumpaitės ir vėjalandės šilagėlės. Ir tai tik maža saugomų rūšių dalis.
Visoms šioms unikalioms vertybėms apsaugoti 1975 metais rugsėjo 25 dieną buvo įsteigtas Čepkelių gamtinis rezervatas, kuris šiandien saugo didžiausią Lietuvoje – net 11 267 hektarų – unikalios gamtos mažai žmogaus veiklos paliestos gamtos vietovę. Didžiausią Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato dalį užima 5858 ha pelkinis masyvas, vadinamas Čepkelių raistu.
Rezervato įkūrimo 50 – metis buvo turiningai paminėtas Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato Marcinkonių lankytojų centre. Gražios sukakties paminėti suvažiavę buvę ir esami darbuotojai, mokslininkai, gamtininkai, kolegos iš kitų saugomų teritorijų direkcijų kalbėjo apie Čepkelių raidą ir unikalumą, prisiminė, kaip rezervatas kūrėsi ir kokios veiklos buvo vykdomos per tą penkiasdešimtmetį.
Buvo pažymėti įdomūs faktai, kad dabartinis Čepkelių pelkynas palaipsniui susidarė po to, kai ilgainiui nuseko prieš keliolika tūkstančių metų dabartinę Čepkelių teritoriją užlieję ledyno tirpsmo vandenys, tik žemiausiose vietose liko keletas ežerų, kurių dauguma su sausumos plotais užpelkėjo. Čia didžiausius plotus užima aukštapelkė. Įdomu tai, kad aukštapelkių reljefui būdinga tai, kad aukščiausia vieta yra viduryje, o link pakraščių pelkės paviršius žemėja. Čepkelių aukštapelkės vidurys vietomis iškyla 2 metrais aukščiau už pakraščius. Durpių klodas Čepkeliuose vietomis siekia iki 6 metrų storio.
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktorius Eimutis Gudelevičius pažymėjo, kad kalbant apie rezervatą, negalima nepaminėti profesoriaus Tado Ivanausko, kuris dar 1921-aisiais Čepkelius išskyrė kaip vieną svarbiausių gamtiniu požiūriu vietų Lietuvoje, kur būtina įkurti rezervatą. Jis priminė svarbiausius rezervato gyvavimo etapus, nuveiktus darbus ir kalbėjo apie veiklas ateityje.
,,Čepkelių raistas – Dainavos girios branduolys, o Dainavos giria tai pats didžiausias Lietuvos miškų masyvas. Bėgant metams, tikslai, kurie buvo iškelti – išsaugoti esančias gamtines vertybes – nesikeitė. Yra ir toks faktas, kad buvo planų pelkę paversti eksploatuojamu durpynu. Labai gerai, kad tie darbai net nebuvo pradėti įgyvendinti“, – pasakojo direktorius.
Čepkelių pelkyno saugoma teritorija svarbi ne tik Lietuvos mastu, ji įtraukta į RAMSAR tarptautinę reikšmę turinčių Pelkinių vietovių sąrašą. Čepkelių rezervatas taip pat yra NATURA 2000 teritorija – Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklo dalis. Šis tinklas skirtas retų bei nykstančių rūšių ir buveinių apsaugai, kurios ypatingai svarbios visos Europos biologinei įvairovei. Rezervate gamtos paveldo objektais paskelbtos drevėtos pušys – tai senosios bitininkystės reliktai.
Įdomi konferencija-diskusija ,,Čepkeliai – dausų šalis”, kurią vedė ir esamus bei buvusius rezervato vadovus ir darbuotojus kalbino buvęs Čepkelių rezervato mokslinis darbuotojas, ornitologas, gamtos mokslų daktaras Eugenijus Drobelis, buvo nuostabi pažintinė kelionė į šios paslaptingos pelkės praeitį, su ja susijusių žmonių gyvenimą, dabarties darbus bei žvilgsnis, kaip pelkė bus saugoma ateityje. Jis pažymėjo, kad penkiasdešimt metų – tik akimirka prieš Čepkelių istoriją.
,, Pradėsiu, kaip dzūkai sako, nuo ,,pretkų“. Pavadinimas ,,Čepkeliai – dausų šalis“ – ne mūsų sugalvotas. Iš Marcinkonių kilęs garbus kunigas Vladas Jezukevičius savo prisiminimuose apie Čepkelius kalbėjo kaip apie dausų šalį. Jis tą pasakymą buvo girdėjęs prie Čepkelių prigludusiame Lynežerio kaime, kurio gyventojai pelkę vadino poetišku, netgi paslaptingu vardu. Pavadinimas visiškai atitinka tą vietovę, kurios mes iki šio dorai nepažįstam, kur ateinam kaip į šventovę, kur auga paslaptingi augalai, gyvena paslaptingi gyvūnai. Ta teritorija visada atrodys labai paslaptinga ir labai viliojanti“, – poetiškai apie Čepkelius kalbėjo juose daugiau kaip keturiasdešimt metų plėšriuosius paukščius tyrinėjantis ornitologas.
Įdomių faktų apie Čepkelius bei su jais susijusių istorijų papasakojo Kraštovaizdio apsaugos skyriaus istorikė-etnografė Virginija Pugačiauskienė bei kultūros paveldo apsaugos specialistė Dalia Blažulionytė, Lankytojų aptarnavimo skyriaus geografas Gintautas Kibirkštis, buvęs ilgametis Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktorius Jonas Klimavičius, Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėjas Giedrius Valentukevičius. Prisiminimais pasidalino buvę rezervato darbuotojai, taip pat ir marcinkoniškiai. Na, o konferenciją paįvairino net ir Marcinkonių dainorėlių sudainuotos dainos apie Čepkelius.
Čepkeliai didžioji atradimų žemė buvo ir yra dešimtims, o gal ir šimtams gamtininkų, mokslininkų. Aplinkinių kaimų žmonės pelkę vadino Gudo šalimi, kuri jiems šimtus metų buvo gyvenimo būdu ir pragyvenimo šaltiniu – jie čia spanguoliavo, grybavo, kirto mišką, netgi šienavo ir gamino pašarą žiemai savo gyvulėliams. Kiekviena Čepkelių vietovė iki šiol vadinama kadaise gyventojų sugalvotais pavadinimais.
Po konferencijos ne mažiau įdomu su parko darbuotojais buvo pasivaikščioti Čepkelių pelkės pakraščiais ir net įsibristi į ją, klausytis įdomių pasakojimų apie kurtinius, čia esančias gamtos vertybes – retuosius augalus, dirvožemį, spanguoliavimą praeityje ir daug kitų įdomybių. Geografas Gintautas Kibirkštis vesdamasis smalsuolius mokomuoju taku pasakojo apie pelkės vandenis, salas ir kopas. Su Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiuoju specialistu Evaldu Klimavičiumi prie Jogailos kalno buvo įdomu stebėti paukščius, o su ekologe-botanike Jurga Stoškute po Lynežerio pievas ieškoti retųjų augalų. Prie Bradų su kultūros paveldo apsaugos specialiste Dalia Blažulionyte praeiti senaisiais spanguoliautojų takais, prie Drevelės su Biologinės įvairovės skyriaus ekologe-botanike, dr. Onute Grigaite patyrinėti spanguolių formų, o prie Atkištašakio su Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėju Giedriumi Valentukevičiumi išbandyti nacionalinio parko reindžerių darbą.
Pabraidžius po Čepkelius, Marcinkonių geležinkelio stotyje buvo galima aplankyti Čepkelių rezervato veiklą liudijančią jubiliejui skirtą menininkų darbų parodą, o vakarop buvo smagu ir gera pabendrauti prie vaišių stalo ir laužo. Dalyvavusieji jubiliejiniame renginyje išsakė daug padėkos žodžių gamtininkams, kurie saugo ir tyrinėja šį unikalų gamtinį stebuklą.
