Varėnos rajonas gali didžiuotis turintis beveik šimtą metų gyvuojantį Margionių klojimo teatrą. Unikalusis teatras tęsia gražią tradiciją – jame vaidina Margionių kaimo žmonės, jų vaikai ir anūkai. Jų vaidinamus spektaklius galima pamatyti ne tik Margionyse.
Šį kartą Margionių klojimo teatro artistai legendinį spektaklį – Juozo Gaidžio tragikomediją „Ašarų pakalnė“, režisuotą Rimutės Avižinienės, suvaidino Varėnos kultūros centre. Vaidinimas žiūrovus nukėlė į 1939 m. – 1941 metus, kur pasakojama apie vienos šeimos likimą lenkų okupuotame Dzūkijos kaime. Charakteringi herojai, įtaigus vaidinimas, scenoje skambėjusi dzūkiška tarmė abejingų nepaliko. Visi artistai žiūrovams tarsi dovanojo po mažą teatro magijos stebuklą.
Pasirodymą papuošė dainingosios Margionių etnografinio ansamblio moterys. Margioniškiai sako, kad vaidinti juos traukia giminės šaknys ir noras tęsti klojimo teatro tradicijas.
Gausiai susirinkę žiūrovai margioniškiams negailėjo plojimų ir padėkų.
Margionių kaimo režisieriaus Juozo Gaidžio parašyta pjesė „Ašarų pakalnė“ pirmą kartą suvaidinta 1941 m. birželio 20 d. Margionyse, Kazio Saulevičiaus kluone.
Prieš trisdešimtmetį į Amžinybę iškeliavusio Margionių „Strazdelio“ – kaimo šviesuolio, poeto ir „režisoriaus“ Juozo Gaidžio dvasia kaime tarsi tebeplevena.
Čia kiekviename kaimo name per tuos devyniasdešimt šešerius metus gyveno ir tebegyvena artistų. Juk margioniškiai, pirmąkart 1929 metais suvaidinę A.Vilkutaičio-Keturakio komedijoje ,,Amerika pirtyje“, kurią, vietinio jaunimo padedamas, pastatė Margionių pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas, vaidina iki šiol. Jie, kad ir aktorystės nebaigę, stebina savo duotybėmis. Kaip ir režisierius, mokslų nebuvo baigęs, sako, kad ir tikro teatro nematęs, bet sugebėjęs nepaprastai režisuoti.
Išties, žaliais Dzūkijos pušynais apsigaubęs Margionių kaimas unikalus ne tik gražia gamta, Vėlinių laužais, bet ir tuo, kad gali didžiuotis vienintelis Lietuvoje turįs klojimo teatrą, kuriame vaidina paprasti kaimo žmonės. Nėra kitame Lietuvos kaime žmogaus, kuris būtų poetas, dainininkas, artistas, režisierius ir dramaturgas kartu, koks buvo Juozas Gaidys. Nėra ir kito kaimo, kuris turėtų savo klojimo teatrą, gyvuojantį beveik šimtą metų. Nėra Margionyse ir tokio namo ar šeimos, iš kurios kas nors nebūtų šiame teatre vaidinęs.
Margioniškiai visada buvo tikri patriotai ir lietuvybės puoselėtojai. 1920 metais lenkams užgrobus Vilniaus kraštą, kaime gana greitai susikūrė Šv. Kazimiero draugija, kurios nariai platino lietuvišką spaudą. Pirmąjį teatro spektaklį ,,Ameriką pirtyje“, vietinio jaunimo padedamas, pastatė Margionių pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas. Tačiau norint vaidinimą rodyti, reikėjo važiuoti į Gardiną ir gauti ,,paveleniją“ (leidimą).
Daug suvaržymų Margionių kaimo žmonėms teko patirti lenkmečiu. Lenkai nupjaudavo lietuvių pastatytus kryžius. Margioniškiai, tautinių ambicijų vedini, išgirdę, kad gretimame Marcinkonių kaime lenkai kryžių prie bažnyčios nupjovė ir Grūdos upelin įmetė, patys padarė kryžių ir savo kaime pastatė. Margioniškių kryžius išliko, nes jį kaimo vyrai net ir naktimis saugojo. Kitas sunkus etapas Margionims – 1939 metai, kuomet, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visi kaimo vyrai buvo paimti kariuomenėn.
Ne visi grįžo iš karo, kai kurie atsidūrė Vokietijoje ar net Kanadoje. Kiti, pabėgę iš nelaisvės, grįžo į gimtuosius Margionis. Vienas iš jų buvo Juozas Gaidys. Nuo kaimo darbų atitrūkęs, jis ne tik režisavo, bet ir pats parašė du vaidinimus – ,,Ašarų pakalnėje“ ir ,,Siratų ašaras“.
Savamokslis teatro režisierius, dramaturgas ir poetas kūrė apie Margionis – vaizduodamas savo kaimo žmones, jų papročius, gerąsias savybes ir ydas, o ant scenos kvietė vėlgi margioniškius, kurie vaidino daugiausia čia pat, kieno nors klojime. Jis su kaimo artistais pastatė devyniolika įvairių teatro vaidinimų.
Šitie vaidinimai nebuvo vien tik pramoga, tai buvo ir tam tikras pasipriešinimas prieš tuometinės valdžios vykdomą politiką.
Pasibaigus spektakliui Juozas Gaidys visada kreipdavosi į žiūrovus: „Brangus jaunime! Mylėk savo gimtąją Nemuno krašto žemę, mylėk liaudį, mylėk darbą, gamtos grožį, bet už vis labiausiai, mielas jaunime, mylėk savo brangiausiąjį turtą – savo motinas. Kad mūsų brangioji Tėvynė Lietuva didžiuotųsi jūsų kilniais ir ryžtingais darbais. Tada tik mes giedosime drąsiai ir išdidžiai: „Lietuva, Tėvyne mūsų…“. Kaimo „režisoriui“ J. Gaidžiui išėjus amžinybėn, teatro veikla buvo kiek apmirusi. 1993 metais Margionių kaime teatrui buvo pastatytas klojimas, teatrui vadovauti pradėjo ir vadovauja iki šiol Rimutė Avižinienė.
Prieš trejetą metų klojimas sudegė, tačiau atkaklių margioniškių ir geros valios žmonų pastangomis jis buvo atstatytas ir jame vėl vyksta vaidinimai bei kiti renginiai.
Nuotraukos Vytautas Balevicius
