Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga dalijamės https://www.facebook.com/Kabeliumuziejus paskelbta įdomia informacija apie Kabelių partizanų vado Andriaus Valentukevičiaus-Bijūną, legendinio partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio patikėtinį. (Teksto šaltinis: https://www.partizanai.org/…/Laisves-kovu-archyvas-9…).
Bijūnas gimė 1913 m. Kabelių kaime, Marcinkonių valsčiuje, Alytaus apskrityje neturtingų valstiečių šeimoje. Pradžios mokyklą baigė pirmuoju mokiniu gimtajame kaime.
Būdamas nors ir rinktinių gabumų, dėl sunkios materialinės būklės toliau mokytis negalėjo, tik tuometinių švietėjų ir paties mokslo siekimo dėka prie Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje išlaikęs egzaminus įsigijo dviejų gimnazijos klasių pažymėjimą.
Pamilęs tėvynę mokykloje, neušmiršta jos ir vėliau. Vadovauja jaunimui organizacijose, rengia viešus vakarus, dalyvauja „Šv. Kazimiero draugijos“ bibliotekos skaityklos Kabeliuose organizavime ir kitur. Sulaukęs 21 metų amžiaus pašaukiamas kariuomenėn būtinos tarnybos atlikti. Nors ir svetimos tautos kariuomenėje būdamas nepraleidžia progos įsigyti karinio mokslo žinių. Čia
priimamas mokomon kuopon. Ją baigęs vadovauja skyriui. Atlikęs tarnybą, grįžta tėviškėn jaun. puskarininkio laipsniu.
1939 m. rugpjūčio mėn. mobilizuojamas lenkų kariuomenėn, o kilus karui po dviejų savaičių kautynių patenka vokiečių nelaisvėn. Išgyvenęs nelaisvėje nors ir skaudžių pergyvenimų, nenuleidžia rankų, bet imasi toliau dirbti anksčiau pradėtąjį darbą. Gudri akis pamato enkavedistų padarytas skriaudas tautai ir kraštui. Taip pat supranta ir vokiečių užmačias lietuvių tautos atžvilgiu. Pats įsteigęs krautuvėlę, stengiasi vietos gyventojus aprūpinti būtiniausiais reikmenimis. Remia susikūrusi Gardine tautinį lietuvių komitetą, šelpia medžiaginiai Gardino lietuvių pradžios mokyklą ir progimnaziją. Šalia to tampa pogrindžio organizacijos nariu, platina laikraštukus ir pan. Vėliau atsiradus žydų ir gudų raudoniesiems plėšikams, kurie iš Gudijos rajonų atvykdavo ir plėšdavo lietuvių gyvenamąsias vietoves pradėjus nuo adatos ir baigiant paskutiniąja karve, Bijūnas stoja jiems skersai kelio. Organizuoja savisaugos būreli tikslu apsaugoti lietuvius nuo plėšimų ir žudynių. 1944m. liepos mėn. 15d. Bijūnas su ginklu rankoje jau miške. Miške susidaro 8 žmonių grupelė, kuriai Bijūnas jau kaip puskarininkas vadovauja. Grupelė pradeda partizanini gyvenimą, renka ginklus, sprogstamą medžiagą, bei stengiasi sužinoti, kur randasi, kad reikalui atėjus galima būtų juos panaudoti tėvynės labui. Grupelė nesitenkino tik savo saugojimuisi, bet daro žygių sujungti bei nustatyti ryšį su kitais besislapstančiais tėvynainiais. Po kelių nevaisingų žygių ryšio nustatymo reikalu grupelę užklumpa šalnos. Pradedama rūpintis žiemojimu. Tam reikalui iškasami žemėje trys barakai. Iškritus sniegui 1944m. gruodžio mėn. iš 24 į 25d. naktį grupelė jau bunkeryje, kuriame įtaisytos po du gulėti lovos, plytų krosnelė pritaikyta virimui ir pašildymui. Barakas turėjo du į priešingas puses išėjimus, kuriuose užmaskuoti ir paruošti šaudymui stovėjo po kulkosvaidi. Po poros dienų gyvenimo bunkeryje gaunama žinia, kad yra atvykę trys ginkluoti vyrai iš anapus Merkio ir nori su mumis pasimatyti. Bijūnas pastebi, kad mūsų žygiai nenuėjo visai už nieką, o rado savo atgarsi, kad ir mes dar galėsime prisijungti prie organizuotų Lietuvos partizanų, nors kartu pabrėžė reikalingumą laikytis su atvykėliais, kol bus aišku, su kuo turima reikalo.
Pasirodė, kad tai buvo a.a. Siaubas su savo vyrais, kurių tarpe buvo šio krašto vyras Arys. Bijūno ir visos grupelės nustebimui, papasakoja Siaubas, kad Lietuvoje nėra organizuoti partizanai, trūksta vadų, kurie nustatytų veikimo gaires, ryšį ir pan. Bijūnas pilnas nusivylimo pabrėžia, lauksim pavasario, gal kas daugiau paaiškės. 1945m. sausio mėn. 6d. prigarmėjo visa apylinkė raudonųjų NKVD miškams valyti. Tą patį rytą siunčiamas part. Y į L kaiman žinių ir maisto atgabenti, kuris daugiau nebegrįžta, o patenka rusų naguose. Apie 10 val. abiem pusėm prabilda kacapai, krėsdami miškus. Mūsų neaptinka, taip pat neišduoda suimtasis. Siaubas išvyksta atgal. Devyniukė su Bijūnu priešaky lieka ir pasikalbėjimais įvairiomis temomis bei šposavimu praleidžia niūrų žiemos metą.
1945m. kovo mėn. 10-12d. išdavikas Grinkevičius Jurgis, dabar istrebitelius Marcinkonyse, susekė ir išdavė esamą miške bunkerį. Laiku įspėta grupelė pasitraukė.
1945.II.3d. Bijūnas susipažįsta su Kazimieraičiu, bendrai apsvarsto apgailėtinus partizanų reikalus ir kviečia p. Kazimieraitį vadovaut. Kovo mėn. 6d. p. Kazimieraičio patarimu grupelė daro žygį į N. kaimą tikslu įsigyti radio aparatą. Rekvizuojami du Filips firmos 3 lempų aparatai ir vienas sugedęs akumuliatorius. Aparatai yra, bet trūksta baterijos ir akumuliatoriaus. Čia ateina į pagalbą tarnautojai Žaibas, Stumbras ir Bakšiūnas remia finansiniai, o pastarasis net darbu, važinėdamas šen ir ten Įvairiais reikalais. Kovo 8 d. p. Kazimieraitis pirmą kartą atlanko grupelės stovyklą Nr.2, susipažįsta su partizanais, apžiūri radio aparatus, paaiškina partizanų reikšmę, jų uždavinius ir jų sunkų, bet kilnų darbą tautai. Bijūnui pasiūlius, suplanuojama nauja stovykla vidury Astravo miškų. Dabar prasideda naujas jau pilnai partizaninis gyvenimas. Čia Bijūnui tenka daugiausia rūpintis stovyklos, radio ir kitais reikalais. 1945m. gegužės mėn. pradžioje užmezgamas ryšys su p. Juozaičiu. Gegužės mėn. 16 d. p. Juozaitis atvyksta į naują stovyklą ir susipažįsta su p. Kazimieraičiu. Tuoj po to atvyksta ir p. Šernas. Atsiranda reikalas leisti ir laikraštuką. Bijūno pastangomis užmezgiamas ryšys su Egliumi, iš kurio gaunama rašomoji mašinėlė ir rotatorius. Išleidžiami partizanų drausmės nuostatai, priesaikos tekstas, mobilizaciniai nurodymai. Taip pat partizanai paskirstomi į batalionus, kuopas ir t.t.
Bijūnas skiriamas kuopos vadu. 1945m. gegužės mėn. 21d. Bijūnas su 12 kovos draugų priima priesaiką. Naujas kuopos vadas Bijūnas dar intensyviau imasi darbo visose srityse, bet 1945m. birželio 16 d. išduotas barakas ir pakely į jį 9 val. ryto netikėtai kacapų užkluptas ir nelygioj kovoj žūsta.
Bijūnas žuvo, bet mums likusiems paliko darbo ištvermės ir pasišventimo savo tautai, pavyzdį. Tebūnie lengva jam Lietuvos žemelė.
1946.VIII. 19 RAMONAS PETRAS
Rinktinės vadas II Bu vadas.
P. s. Andriaus Valentukevičiaus-Bijūno sūnus Kostas nepažinojo savo tėvo. Kai jis žuvo, jam buvo keli mėnesiai. Žūties vietoje maždaug po 70 m. sūnus pastatė atminimo kryžių.
D. Valentukevičienės nuotraukoje Kostas su Kabelių pasienio užkardos pareigūnais.
